Vanda Zaborskaitė
| Vanda Zaborskaitė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškai, Panevėžio apskritis, Lietuva |
| Mirė | 2010 m. gruodžio 27 d. (88 metai) Vilnius, Lietuva |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinės |
| Veikla | literatūrologė, pedagogė, eseistė |
| Alma mater | 1946 m. Vilniaus universitetas |
Vanda Zaborskaitė (1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose, Biržų-Pasvalio apskrityje – 2010 m. gruodžio 27 d. Vilniuje; palaidota Antakalnio kapinėse) – Lietuvos literatūrologė, kritikė, eseistė, profesorė.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1924 m. V. Zaborskaitė su tėvais persikėlė į Panevėžį. 1941 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1946 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1947–1950 m. mokėsi Lietuvos mokslų akademijos aspirantūroje.[1]
1943–1945 m. mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1945–1947 m. – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. 1950–1961 m. dėstė Vilniaus universitete. Apkaltinta marksistinei ideologijai neatitinkančiomis pažiūromis ir 1961 m. iš universiteto pašalinta. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja. Atkūrus nepriklausomybę įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992–1994 m. vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.[1]
Habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1969), profesorė (1973), Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė (1990).[1]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
V. Zaborskaitė – daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Pagrindinė mokslinių interesų kryptis – lietuvių literatūra ir teatro istorija. Išleido poezijos interpretacijų knygą „Eilėraščio menas“ (1965), mokslo populiarinamąją knygą „Šimtas literatūros mįslių“ (1966). Sudarė verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją „Poetika ir literatūros estetika“ (2 d., 1978–1989). Parengė mokomųjų knygų ir vadovėlių bendrojo lavinimo bei aukštosioms mokykloms – „Trumpa lietuvių literatūros istorija” (2000), „Literatūros mokslo įvadas“ (1982). Vienas reikšmingiausių veikalų – monografija „Maironis“ (1968, 1987).[1]
Išleistos V. Zaborskaitės atsiminimų, publicistikos knygos: „Tarp istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai, publicistika“ (2002), „Autobiografijos bandymas“ (2012), „Tekančio laiko ženklai: publicistika, literatūra, amžininkai“ (2017).[1]
Išvertė G. E. Lesingo „Laokoonas“ (1968), T. Hejerdalo „Aku-Aku: Velykų salos paslaptis“ (1963), keleto kitų autorių kūrinių. Paliko vertingų atsiminimų apie Panevėžį.[1]
Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1988).[1]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1994 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
- 2002 m. LR Švietimo ir mokslo ministerijos premija
- 2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius
- 2007 m. Šv. Kristoforo statulėlė
- 2008 m. LR Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklas[1]
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas V. Zaborskaitės ir jos tėvų rankraštinių dokumentų fondas. Vilniuje, Literatų gatvės sienoje, Lietuvos literatams skirtoje galerijoje yra jai skirtas M. Grikštaitės meno kūrinys (nr. 188). Pasvalio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaškų filialas pavadintas Vandos Zaborskaitės vardu. Jame įrengta literatūrologei skirta nuolatinė ekspozicija. 2013 m. Vaškuose prie namo, kuriame V. Zaborskaitė gyveno, atidengta memorialinė lenta.[1]