Žaliosios rinktinė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Žaliosios rinktinė (kiti pavadinimai: Žaliosios girios rinktinė, Žalgirio rinktinė) – Lietuvos partizanų rinktinė, 1945–1953 m. kovojusi prieš sovietinį okupacinį režimą Panevėžio apskrities šiaurėje (daugiausia Žaliosios girioje, – iš čia ir dažniausiai vartotas rinktinės pavadinimas) ir Pasvalio bei Radviliškio apskričių dalyse.

Įsteigta 1945 m. pradžioje kaip Lietuvos laisvės armijos (LLA) Panevėžio apylinkė (rinktinė). Nuo 1945 m. vasario iki 1946 m. vasario Panevėžio-Žaliosios girios rinktinė priklausė LLA Šiaurės apygardai (šios apygardos štabas kartu buvo ir Žaliosios girios rinktinės štabas), nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. balandžio (?) ‒ Vytauto apygardai (bent nominaliai), nuo 1947 m. liepos 1 d. iki 1950 m. vasaros ar rudens ‒ Algimanto apygardai, vėliau ‒ Vyčio apygardai.

1945 m. vasario–kovo mėn. Žaliosios girios rinktinė turėjo per 400 ginkluotų kovotojų.

Iki 1951 m. vasaros pabaigos rinktinė telkė daugiausia Panevėžio, Berčiūnų, Smilgių, Pušaloto, Pumpėnų ir Piniavos valsčių laisvės kovotojus (1945 m. pirmoje pusėje rinktinės štabui buvo pavaldūs ir Miežiškių miestelio apylinkių partizanai); nuo 1951 m. vasaros pabaigos, kuomet prie Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės buvo prijungta naujai suformuota Sierakausko-Pilėnų tėvūnija (buvusios Dariaus ir Girėno apygardos likučiai; kaimyninių apygardų ir Lietuvos partizanų centrinės vadovybės nepripažinta Dariaus ir Girėno apygarda 1947–1950 m. veikė Biržų–Pasvalio krašte bei Rokiškio aps. vakaruose), rinktinės veikimo teritorija šiaurėje siekė Lietuvos ir Latvijos sieną.

Pirmasis rinktinės (taip pat LLA Šiaurės apygardos) vadas buvo Stepas Girdžiūnas-Gegužis (vienas iš LLA desantininkų, žuvo 1945 m. rugsėjo 6 d.; nuo 1945 m. rugsėjo 1 (?) d. jis keletą dienų vadovavo jungtinei Žaliajai rinktinei – Žaliosios (buvusios LLA Radviliškio) rinktinės ir Žaliosios girios rinktinės junginiui), antrasis (sąlyginai) – Vladas Juozokas-Petraitis (vienas iš LLA desantininkų); pastarasis nuo 1945 m. rugsėjo 6 d. (oficialiai – nuo rugsėjo vidurio) iki žūties (1946 m. vasario 13 d.) vadovavo – kaip ir jo pirmtakas – tiek LLA Šiaurės apygardai, tiek jungtinei Žaliajai rinktinei.

1946 m. pradžioje jungtinė Žalioji rinktinė turėjo daugiau kaip 130 ginkluotų kovotojų.

1947 m. liepos 1 d. Algimanto apygardos vado įsakymu Žaliosios rinktinės (1947 m. partizanų dokumentuose vadinama ir Žalgirio rinktine) vadu paskirtas Vytautas Česnakavičius-Daujotas; būtent jo vadovautai vadinamajai Valo kuopai (veikė daugiausia tarp Smilgių ir Pušaloto) kuopos vadovybė 1946 m. pavasarį (?) suteikė rinktinės statusą – taip faktiškai atkurdama 1945 m. rugsėjo pradžioje panaikintą atskirą Žaliosios girios partizanų rinktinę (1946 m. vasario viduryje iširusios jungtinės Žaliosios rinktinės pagrindinė, arba branduolio dalis nuo tų metų veikė kaip Lietuvos Žalioji rinktinė).

1949 m. kovą žuvus V. Česnakavičiui, tų metų gegužės 15 d. rinktinės vado pareigos oficialiai patikėtos Jonui Januševičiui-Rakšniui (buvęs rinktinės štabo viršininkas; žuvo 1951 m. balandžio pradžioje). Nuo 1951 m. gegužės pabaigos iki 1953 m. vasario pabaigos rinktinės vadas buvo Stasys Kulys-Visvaldas (žuvo), nuo 1953 m. vasario pabaigos iki 1953 m. lapkričio pradžios – Juozas Šomka-Čerčilis (žuvo).

Rytų Lietuvos srities vado 1950 m. lapkričio 25 d. įsakymu Žaliosios rinktinė oficialiai perduota Vyčio apygardai (tikėtina, kad realiai šiai apygardai Žaliosios rinktinė priklausė jau nuo 1950 m. birželio ar liepos mėn.).

Paskutinį Žaliosios rinktinės štabą priešas sunaikino 1953 m. lapkritį, du paskutiniai rinktinės kovotojai žuvo (buvo nužudyti KGB agento smogiko) 1956 m. liepą.

Nuorodos

• Girdžiūnas J., Apie Žaliosios girios partizanus // „Tremtinys“, Nr. 23 (128), 1994 m. rugsėjis, p. 6.
• Malinauskaitė A., Žygelis D., Lietuvos Žalioji rinktinė // „Karys“, 2016 m. Nr. 3 (2043), p. 44–53.
• Stasys Kulys-Visvaldas, LLKS Žaliosios Rinktinės istorija. 1944–1951